BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Temos “Bendravimas” archyvas


Susitikau su senais draugais…

Jauniausiam buvo 75 metai…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Vakar apturėjau labai kontrastingą susirašinėjimą, kuriuo noriu jus šio to išmokyti…

Istorija tokia. Parašė buvęs kolega… Gal kaip žmogus jis ne pats gudriausias, bet jis - dūšios žmogus. Bent jau nemeluos ir nesieks iš tavęs naudos. Turi bėdų su alkoholiu, tačiau, jeigu dirba - tai nesimuliuoja.  Pavadinkim šitą dūšios žmogų - Jeronimu. Taigi… Ir Jeronimas man vakar rašo:

JERONIMAS: sveikas ponas ukininke kaip sekasi?

VALENTAS: Sveikas, ponas Jeronimai, laimėjau vieną konkursą, tai turbūt sekasi gerai, o kas pas tave gero?

JERONIMAS: sveikinu mano suneli suvazinejo tai geriu 5 diena

Sėdžiu sau ir galvoju… Bliamba… Bliamba… Suvažinėjo sūnų… Jau ir taip jo gyvenimas ne rožėmis klotas… O čia tau pyst - dar vienas žiaurus likimo smūgis… Nežinau nė vieno, kuris atsilaikytų po tokio dalyko.. Jaučiu, kad ir aš po tokio įvykio užgerčiauBet gal tik partrenkė, gal dar gyvas?? Tad reikia paklaust

VALENTAS: RIMTAI??? Eina n****… Tai tik partrenkė? Ar jau viskas??…

JERONIMAS: 3 dienas nei valgau nei vandens geriu ant alaus gyvas tik… zuvo vietoje

Žuvo vietoje… Kaip žiauru… Augini augini vaiką - savo kūną ir kraują - tikies užaugint geru, padoriu piliečiu, kuris toliau kursis savo gyvenimą… Tave senatvėj aplankys…

Ir tik akimirkos reikalas sugriauna visas tavo viltis ir sudėtas pastangas… Net atima norą toliau gyvent pačiam… Aš pražilčiau vien išgirdęs… O jis, žmogus… Sėdi facebooke ir stengiasi bendraut su kitais… Ieškosi vidinės ramybės… Stengiasi išlikt stiprus, kol aš tuo tarpu, būdamas jo vietoje, jau beprotnamyje sėdėčiauNet nežinau ką pasakytBet reikia bent užuojautą pareikšt.

VALENTAS: Eina naa…. Žiauriai užjaučiu… Žinau, kad žodžiai nebegrąžins vaiko, bet vis tiek…

JERONIMAS: ne ne shuniuka shuniuka… tai koki ten konkursa laimejai?

O čia pasijutau emociškai išprievartautas…

Nors ir pasitaisęs parašiau, kad užjaučiu dėl šuniuko, bet mintyse vis tiek pasiunčiau n@#ui

O koks istorijos moralas?

Bl#@t! Išmokit rašyti su lietuviškomis raidėmis… Galbūt tai padės išsaugoti draugystę…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Kartą manęs paklausė: “Kaip laikaisi?”

Atsakiau: “Šūdinai.”

Manęs vėl paklausė: “Tai kas tokio blogo atsitiko???”

Atsakiau: “O kas tau sakė, kad turiu kažką blogo prieš šūdą?”

Taip ir baigėsi mūsų pokalbis. Sunku su tais stereotipinio mąstymo žmonėmis…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Kai paklausiau vienos panelės, kodėl ji nenori būti mano mergina?

Ji atsakė: “Būdama kartu su Tavimi nejaučiu šiurpuliukų”

Po to karto atsijungiau šildymą ir Išsikrausčiau gyventi į drėgną rūsį.

Jaučiausi labai seksualus.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Gaila, kad mobilieji neturi laido...

Gaila, kad mobilieji neturi laido...

Senai bebuvau prisėdęs rašyti… Nes niekas nenervino. Tiesą sakant, dėl to jau buvau visai susinervinęs, nes nebuvo kas nervina. Ką nors rašyti, nes nerviniesi, kad nesinervini – nėra mano stilius, bet laimei, šiandien mano visos bėdos išsisprendė – mane sunervino!

Ir kas gi tave, (ne)mielas Valentai, sunervino? Na, kad jau taip gražiai paklausei, tai gražiai ir pasakysiu. Sulaukiau skambučio. Atsiliepiu. Girdžiu.

Pašnekovė: „Laba diena, ar galite dabar kalbėti?“

Aš: (kiek atsimenu, šiandien ryte dar žinojau kaip tai daroma, todėl atsakiau) Taip, galiu.

Ech… O vat tada ir prasidėjo… Pašnekovė, kuri paskui prisistatė Giedrės vardu „įjungė“ devintą kalbėjimo pavarą ir pradėjo mane verbuoti į „Tele2“… Visa jos kalba buvo panaši į vientisą nesibaigiančią žodinę trydą, kuri teka tiesiai į mano dešinę ausį. Jau po kokios 0,125 sekundės pasigailėjau ištaręs žodžius „taip, galiu“… Nes Giedrė per tą laiką spėjo užduoti 125 klausimus! Tokiomis akimirkomis suvokiu, kaip galima nukentėti per ilgą liežuvį. Dar ir dabar jaučiu, kad ausyje liko kažko purvino ir nemalonaus… Matyt tai Giedrės balsas

Nežinau kaip jūs, bet aš kažkodėl negaliu pakęsti žmonių, kurie sugeba pasakyti daugiau negu 6-7 šimtus žodžių per minutę. Na, aš stengiuosi, bet tiesiog neišeina bl@#t! Gerai nesuprantu, kodėl „Tele2“ priima tokias darbuotojas su įkyria filmukų personažo intonacija, bet manau tokie žmonės neturi draugų, todėl eina į “Tele2” dirbti tokio darbo…. Tokia buvo mano versija apie Giedrę, bet mąsčiau toliau.

Giedrė man skambina nebe pirmą kartą ir atpliurpia savo ilgą, nervingą litaniją, kuri man visai neįdomi… Kas verčia ją taip elgtis? Gal jai reikia pinigų narkotikams! Sėdi su žgutu ant rankos ir laukia kol iššoks venos, o tuo tarpu kalbasi su manimi, kad sudaryčiau sutartį! Norėtum, kale… Iš manęs pinigų tokiems dalykams negausi! Tokia buvo mano antroji versija apie Giedrę, bet mąsčiau toliau.

Giedrė manęs klausė kur gyvenu? Sekantį kartą klausė koks mano vardas? Ir dar pasakė, kad susisieksim ateityje. Gal aš jai PATINKU? Gal merginai patiko mano balsas? Mano tembras? Pasirodžiau vyriškas? Gal ji skambina SAVO malonumui? Kad dar kartą išgirstų MANO balsą? Aš jai kaip SEKSO LINIJA? Ją tai JAUDINA? Ji NORI susitikti? Laukia, kol AŠ jai paskambinsiu? Imsiuos iniciatyvos? Atrodau JAI sunkiai pasiekiamas? Atrodau VERTAS šio ilgo žaidimo, kuomet mes “kalbame” apie tarifus? Bet atleisk, brangioji Giedre, tau prireiks DAUGIAU negu 0,25 Lt/min į visus tinklus visą parą pasiūlymo! Pradžiai man užteks išgirsti jos tarifus NAKTĮ!

Ech… Negražu žaisti su merginų jausmais… Bet juk jos nori pačios jaudinančio iššūkio! Jos nori pačios išsikovoti dėmesį ir palankumą! Aš jai tą suteiksiu. Apsimesiu, kad manęs ji nedomina. (Juk visada suveikia)

Bet grįžkime prie Giedrės darbo. Ar man vienam kyla klausimas, jeigu „Tele2“ ryšys toks geras ir pigus, tai KODĖL JI Bl@#t! TAIP SKUBA KALBĖT??? Po velnių! Jeigu tokį darbą dirbčiau AŠ, tai pokalbį pradėčiau temomis „oras“, „laisvalaikis“ , „nutrūkusi karvė, „močiutės užpūliavusi akis“, „Kubilius“ (juk jis dėl visko kaltas ir visi protingi apie jį kalbėti) IRR… Tik po visko užsiminčiau, kad va man pigiai kainuoja, gal ir jūs taip norėtumėt?

Ech… Nekaltinu Giedrės… Kai kurie pasiūlymai tikrai viliojantys ir verti apmąstymo… Pavyzdžiui „Ar norėtumėte bendrauti su visa Lietuva?“ Oho… Tikrai didelis užmojis. Į tokius klausimus negaliu atsakyti tą pačią sekundę. Pradedi galvot. Juk visada svarbiausiai GERAI pagalvot. Ir kai pagalvoji pats sau pasakai: „Bl#@t! Nerandu laiko pašnekėt su visais SAVO pažįstamais, tai kurių galų man dar bendraut su visais likusiais 3 milijonais lietuvių???“

Grubiai paskaičiuokim… Paroje 24 valandos, nors po žemės drebėjimo Japonijoje sutrumpėjo 1,8 mikrosekundėmis, bet tiek dar atleisiu. (Dėl to turėtų pergyventi Giedrė, nes per tiek laiko ji spėja apskambinti 5 klientus.) Bet iš tų 24 valandų aš GERIAUSIU atveju bendravimui su kitais žmonėmis telefonu skirčiau 2 valandas. Ir ko gero ne kasdien. Tarkim vidutiniškai žmogui skirčiau 10 minučių. Kol visiems paskambinčiau, praeitų 1000 metų! Taigi, broliai ir seresyrs lietuviai iš visos Lietuvos, neskubėkite laukti mano skambučio… Arba galėčiau kasdien kiekvienam lietuviui skirti po 2,5 milisekundes… Per tiek laiko galima tikrai prasmingai pasišnekėti!

Ačiū, Giedre, tokių nesąmonių klientams nereikia. Jeigu žmogus skambina telefonu – vadinasi jis žino ką nori pasakyti, arba gali sau leisti šnekėti ir nusišnekėti ką tik nori!

Nenorėjau taip piktai atrėžti Giedrei, todėl pasakiau, kad šiais laikais visur yra patogus priėjimas prie interneto ir telefonas palyginti su juo praranda savo „galią“. Tada Giedrė nusiteikė filosofiškai: „Bet juk už internetą irgi reikia mokėti?!“ Oho! Iš kur tokios sensacingos žinios, Šerlokai? Bet jeigu jau moku už internetą, kontaktuose turiu visus man svarbius asmenis, tai kurių galų aš dar turiu sakytis tavo sušiktą planą, kurio viso aš vis tiek neišnaudosiu, nes viską nesunkiai susitvarkau internete???

Jos žodžiai buvo „aš nesiūlau jums mokėti daugiau“, bet kai pasakiau, kad „per mėnesį savo telefono sąskaitai išleidžiu 9 litus“, ji man pasiūlė planą už 10 litų… “Tele2” logikoje daugiau, matyt, reiškia – mažiau! Ir be to… NIEKAS nemėgsta žmonių, kurie ieško problemų, ten kur jų NĖRA ir pateikia tų problemų sprendimus, kurie NIEKAM nereikalingi! Man visai neįdomu, kad kelis mėnesius mokėsiu keliais centais mažiau, negu moku dabar. Aš MYLIU savo numerį! NESIRUOŠIU jo keist! O jeigu ir galiu pereiti į kitą tinklą su tuo pačiu numeriu, tuomet NENORIU, kad dėl to mano bendravimas su tais asmenimis, kuriais nemokamai bendrauju JAU DABAR – pasidarytų mokamas.

Ką gi… Kad tikrai susidomėčiau jos paslaugomis, paskambinusi turėtų suvaidinti orgazmą. Tada retas vyras atsisakytų jos klausytis… O GAL dar ir suvaidins? Gal kiekvienas skambutis jai kaip PASIMATYMAS? Ir ji nenori pasirodyti kaip kekšė? Bet kokiu atveju ji JAU parsidavinėja.

Galėjau jai pasakyti, kad manęs nedomina jokios paslaugos jau nuo pat pradžių. Bet nepasakiau.

Aš ne idiotas. Mano tik toks darbas – o kodėl dirbu už dyką, čia jau kitas klausimas…Būti idiotu už dyką geriau, negu būti idiotu už pinigus.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 8 »

“HIPIS: Aš dažnai sakydavau belekaip… O dabar sergu AIDS… Nekažką…”

Noriu pakalbėt apie dalyką, kuris mane žostkaj parina… Ta prasme kaj svarbumo yra mūsų kalba. Ji belekaip svarbi. Jei nemokėtumėm kalbėti, tai būtų nekažką…

O dabar STOP! Trumpas testas.

Ar Jums kas nors užkliuvo skaitant pirmą pastraipą?

a) užkliuvo

b) neužkliuvo

Testo atsakymai

Jeigu daugumą atsakymų pažymėjote a) : Galite skaityti įrašą toliau

Jeigu daugumą atsakymų pažymėjote b) : Išjunk šį langą ir melskis, kad gyvenime nesusitiktumėm. Liepsiu surudijusiu peiliu išsikastruoti, kad negimtų dar daugiau tokių kalbos žalotojų!

Jeigu a) ir b) atsakymų pažymėjote po lygiai: Geriau irgi nesirodyk akyse. Idiotų nemėgstu iš principo (mano peilis irgi).

Taigi… Būkit pasveikinti visi tie, kurie turi nors lašą savo nuomonės ir du lašus savigarbos, kad netaptumėt bandos gyvūliais mekenančiais kuo didesnę nesąmonę, kurią tik nugirdo aplinkui. O dabar grįžkime prie temos. Kalbėsim apie mūsų kasdieninės kalbos darkymą.

Aš tikrai nesu patriotas. Ir lietuvių kalba man svarbi tik todėl, nes tai kalba, kuria laisviausiai mintis dėsto trys milijonai lietuvių, o tarp jų ir aš. Ir… Turiu nuomonę, kad iš žmogaus kalbos manierų galima labai daug pasakyti apie patį žmogų… Belekaip daug!.. Dieve Dieve… Štai ir paminėjau pirmąją velnio sėklą mūsų kasdieninėje kalboje…

Pirmą kartą “belekaip” išgirdau Andriaus Jovarausko dainoje “kasekas”: “Ryčka magą  reguliuoja, pas jį muša belekaip”. Visi žinom tą gabalą, ką čia ir bepridursi. Tarp jaunimo greitai plinta tokios nesąmonės… Belenkaip greit. Bet pasiklausai pora mėnesių ir įkyri… Belenkaip… Tuomet į šį žodį dar nežiūrėjau taip negatyviai. Iš tikro net nesigilinau. Atrodė, kad tai tiesiog kvailas žodis, tinkantis dainai apie narkomanus. Narkomanų žodis! Prietrankų, kurie nieko daugiau gyvenime nenori, kaip tik džiovinti savo smegenis dėgančiuose kanapių dūmuose. Tik toks perdžiūviagalvis asilas gali viską apibūdint vienu žodžiu. Tokiam viskas arba „belenkaip“ , arba viskas „nekažką“… Tai žodžiai, kurie nieko neapibūdina, nieko neįvardina, nieko neapibrėžia. Tokie žodžiai yra belekaip nekažką! Kam reikalingi tokie belenkaip supisti žodžiai?! Nachui! Ne man! Bet…

Bet gerai būtų, jeigu čia tik apie mane vieną eitų kalba… Ilgainiui teko belekaip susimąstyt. Nes vartojančių “belekaip” belekaip padaugėjo.  “Nekažką…” – pamaniau aš sau… Tik tada mano akys belekaip atsivėrė prieš šitą blogį… Tai šlykštūs žodžiai. Beeleenkaip.  Tu nenori jų vartoti, bet vartoji. Jie kaip rūkymas. Tu mielai mestum, bet nebegali… Tiesiog nebegali… Tu per silpnas prieš šitą šlykštų žodį. Nes tu belekaip silpnas ir apgailėtinas. Toks belekaip apgailėtinas, kad net nesugebi sugalvot sau kito žodžio apibūdint ant kiek tu apgailėtinas… Belekaip… O gal nekažką!!

Nesugebi pasakyti:, nenormaliai, nerealiai, nežmoniškai, pasakiškai, nesvietiškai, nesuvokiamai, neįsivaizduojamai, daug, labai, smarkiai, stipriai, siaubingai, gąsdinančiai, axujienai, axujebitelniai nu i naxui, pizdiec, bybį dėjau, dėjau skersą, kiaušais patapšnojau, jibitvaimat, jopštvailiochui, jidrištvairazum, joptararai, Jėzus Marija, Juozapai šventas, jomajo… ir milijono kitų… Argi tai ne apgailėtina? Kai apgailėtinumo…

Žinau, kad šitaip skatinu jus vartoti ir dar daugiau svetimybių iškraipant savo kalbą, tačiau svetimybės reikalauja daug erudicijos! (bent jau daugiau, negu to iš jūsų reikalauja “belenkaip”,”nekažką” ir visi panašūs) Svetimybės verčia jus tobulėti! Netgi yra toks posakis:

Genys BELEKAIP margas, bet pasaulis DAXUJA margesnis!

Įsivaizduokite save sakantį komplimentus merginai:

Mergina: Pasakyk man ką nors gražaus…

Jūs: Tu belenkaip graži

Mergina: Dar…

Jūs: Tavo akys belenkaip gražios

Mergina: O dar?…

Jūs: Tavo plaukai belenkaip gražūs

Mergina: Mh… Nu o dar??

Jūs: Tavo papai kai didumo…

Ir aš rimtai… Jeigu būčiau pana, tai už tokius komplimentus jokiam bachūrui neduočiau.

Belekaip blet… Šių laikų romantizmo viršūnė…

Pabandykime įsivaizduoti šiuolaikinį poetą:

„Pelėsiais ir kerpėm apaugus belenkaip, Trakų štai belenkokia pilis“…

„Lietuva, Tėvyne mūsų, Belenkokia žeme, Iš praeities tavo sūnūs, Nekažką ten semia“.

Prisiekiu – jeigu taip būtų, išsižadėčiau Lietuvos pilietybės. Belekaip blet… Tikrai meniška…

Jeigu mano vaiko pirmas žodis bus „belekaip“ – tai aš jį ramia sąžine išmesiu pro langą… Ir nesvarbu kuriam aukšte gyvensiu. Tikrai nebūtų gaila išmest… Jau mačiau, kas iš tokių išauga…:

Štai kaip skamba pokalbis su žmogumi, kuris viską sugeba apibūdinti  keturiais žodžais „tas, ten, prie to“, neskaitant keiksmažodžių:

-         Ei, nubėk į garažą paimt slankmačio!

-         O kur jis yra?

-         Nu gi b#@t!  Ten prie to ant sieninės lentynos!!!!!

-         Kur b#@t?!

-         AAAaaaarrrrrggghghghghg na#@ui! Tu b#@t lietuviškai nesupranti n#@ui b#@t ku#@a! Aš tau b#@t aiškiai ku#@a sakau na#@ui – Ten prie to ant sieninės lentynos!!!!!

-         Ai… Gal tu nueik ir atsinešk…

-         BEEEeeeEEEeeeEEEEEE!!!!!!!!!!!! (infarktas)

Įsivaizduokite, kad jūsų draugą sužalojo ginkluotas plėšikas ir tik jūs galite išgelbėti jam gyvybę. Skambinate greitąjai:

“Gelbėkit, mano draugą belenkaip sužeidė!!“

„kaip belenkaip?“

„Nu belenkaip!”

„Gerai… Kokia jo būklė?“

„Nu nekažką“

„Ką nekažką?! B#@t!! Vienu žodžiu… Aik tu nx… pyp pyp pyp“

Labai konkretu …

Taigi neapsiribokite tais kvailais „belekaip, žiostkaj, nekažką, kaj (______)umo ir t.t.“ Jie tikrai jūsų nepuošia, jie tikrai jūsų nepadaro krūtais. Jie tikrai nieko tinkamai nepaaiškina. Atraskite savo žodį. Būkite orginalūs, o ne bandos sekėjai. Atsikelkite vieną  rytą su nauju žodžiu savo žodyne ir nustebinkite visus išsireiškimu, kurį visi ilgai atmintų. Kad visi sakytų – „tik jis vienintelis taip puikiai sugeba pavartoti tą išsireiškimą“, „Čia jo žodžiai“… Atraskit tokį žodį, kuris būtų jūsų žodis. Kuris kaip kad redbull‘is suteiktų jums sparnus šnekant. Tai visai nesunku. Tiesiog nebijokit pabandyti. Pavyzdžiui:

Gerai išsimiegoję galite sakyti: „Taip kietai miegojau, kad čiut kelnių neprišikau“

Kai būsite stipriai nuliūdę: „verkiau taip stipriai, kad čiut kelnių neprišikau“

Jeigu daug prisivalgysit: „tiek prisivalgiau, kad čiut kelnių neprišikau“

Galima intonuoti ironiškai: „po visko gerai, kad nors kelnių nepršikau“

Sarkastiškai: „ačiū, kad nors į kelnes neprišikai“

Grasinančiai: „aš tau dar prišiksiu į kelnes!!!“

Retoriškai: „kad jus kur galai, prišiktos kelnės“

Žodžiu… Būkite kūrybingi, nes kitaip… Jūsų gyvenimas, jeigu vartosite „belenkaip“

http://www.youtube.com/watch?v=gyutwC_4USA

Jeigu jau dulkinam lietuvių kalbą, tai bent parodykime, kad sugebame kiek daugiau negu misijonieriaus pozą.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Neseniai turėjau tokį insidentą, kuris privertė susimąstyti apie gamtos grožį… Buvo karšta vasaros diena ir nutariau nusiplauti mašiną. Aišku, kad gražiai blizgėtų – nuplauti nepakanka. Reikia ir vaško! Visą mašiną gerai nutrintisu automobilių vašku ir paskui jį nuvalyti. Darbas reikalaujantis šiek tiek kruopštumo ir meilės greit atsiperka, kai saulutės atokaitoje pamatai akinamai blizgančią mašinytę. Mintyse jau puikiai įsivaizdavau kaip važiuoju pro miestelį ir visi su pasigerėjimu akimis nulydi: „Uoj! Kas čia taip blizga? Aa… Tai jis!”. Aš važiuoju, o visi grožisi… Ir tokios mintys privertė su palengvėjimu atsidusti. Nes mašina bachūrui – yra jo vizitinė kortelė. Ji pasako ar bachūras rūpestingas, kruopštus, atsidavęs ar viskas priešingai. Bet man fantazijose bevažinėjant pas panas praskrido supista kregždutė ir apšiko visą kapotą. Tik pliūkšt! Baltai juodo šūdo gabaliukai smulkiai nutaškė visą priekinį stiklą ir dėmelėm nusėjo kapotą… Kaip tokiam mažam nuodvasoj paukštyje sutilpo tiek šūdo?! Tikriausiai mėnesį skraidė, nešiko, kentėjo ir laukė, kol blizginsiu mašiną… Nu pizdiec! Tai prieštarauja visiems fizikos dėsniams.. Paukščiuko šūdo tūris negali būti didesnis už pačio paukščiuko tūrį!! Ar gali?! Nu negali! Bet įrodymas kalba pats už save! Visas kapotas, dalis stiklo ir inertiškiausios dalelės dar net pasiekė stogą! Fantazija pasikeitė…  Dabar važiuoju pro miestelį, mašina vis dar blizga, visi atsisuka, pamato šūdą ir pradeda juoktis! Ima kurti anekdotus: „spėk, kas važiuoja, blizga ir yra šūdinas? Mh… Gal… Tai.. Jis?! Whahaha! Čia geras!” Ir visi juokiasi… Juokiasi ir bado pirštais…O aš net neturiu kur dingti iš gėdos pilname žmonių miestelyje…Nebesusirandu draugų, žemina mokykloj, atstumia panos, išmeta iš darbo ir tampu bomžu, vaikų meiliai vadinamu – Kakučiu, kurį jie kiekvieną rytą sutinka miegantį ant autobuso stotelės suoliuko… Būk prakeikta, motina gamta!!!

Drąsiai galiu pareikšti, kad žmonės, kurie mėgsta grožėtis gamta – yra naivuoliai, visiškai nesusidūrę su šia negailestinga stichija! Kaip galima rašyti apie gamtą vien gerai?! Nepraleidinėkim faktų! Apšikta mašina jau yra nuostolis! Tačiau vistiek kuriamos dainos: „kregždutės kregždutės dangaus gyvos žirklės”… Kaip gražu, kaip poetiška, kaip jausminga. Bet! Tiesa tokia, kad jos ne žirklės, o

šiknės! “Kregždutės kregždutės, dangaus gyvos šiknės!” Taip jau skamba realiau! Pasiklausius tokių dainų supranti kokio iškreipto mąstymo yra menininkai… Kaip toli jų fantazija nuorealybės… Pavyzdžiui:

Menininko akimis:

Skuba jau snaigės plasnoja

Žemę užklot pamažu

Kviečia vaikus, juos vilioja

Bėgti žiūrėt kaip gražu

Taip, kaip yra iš tikrųjų:

Skuba jau snaigės plasnoja

Dieve padėk, kaip slidu

Mašina žmogų nuploja

O aš vis sustot negaliu

Tai ką?! Vis dar kyla noras grožėtis žiema žiemuže? Beširdžiai! Kad jus prislėgtų žmogaus žuvusio kraupioj autoavarijoj mirtis! Labai tikiuosi, kad išbėgę pasigrožėti į lauką vaikai pamatys priešais save tą autoavariją… Po ratais velkamą bobutės lavoną, nes džipas dėl plikledžio nebegali sustoti. Sveiki atvykę į realųjį pasaulį! Čia jums ne „Grand Theft Auto”! Bobutė nebeprisikels! Iš jos nebus atskaičiuoti 100 dolerių, atimti ginklai ir neatsibus priešais ligoninę. Ji bus po gabalą sudėta į lavonmaišį, kur jos galva mėtysis šalia šiknos ir užkasta kokiam užžėlusiam kapinių kampe su antkapiu “tu buvai nekalta, bet koks dabar jau skirtumas.” ir per Vėlines anūkai atvažiuos uždegt žvakutės nusipirktos iš maximos už 33 centus su akcija. Gal kitą kartą susimąstysit, mažieji pridurkai,  prieš bėgdami žiemą ant kelio?! Ką?! Baltoji mirtis, tai ne kokainas! Tai žiema!

Vienas iš šiek tiek groteskiškesnių pavyzdžių. Gyveno eigulys su žmona miško trobelėj ir turėjo sūnų vardu Ąžuolas. Koks gražus lietuviškas vardas! O patriotizmas juk būdingas romantizmui! Tėvelis su mamyte kas vakarą mėgdavo klausytis ošiančio miško. Manė, kad tai gražiausias dalykas pasaulyje. Ir kartą per stiprią vėtrą tėvelis nebegrįžo namo. Vėjas taip gražiai siautė, kad užvertė ąžuolą ant grįžtančio namo eigulio. Pirmasis vaizdą pamatė, aišku, sūnelis.  Kadangi miške visur vaidenosi ištrėkštas tėvas, iškart vos palaidojo tėvą ąžuoliniame karste, mamytė su Ąžuolu išsikėlė gyventi kitur. Gyveno kaip nekeista ąžuolų gatvėje. Ąžuolas turėjo lankyti kitą mokyklą. Pirmą dieną mokykloje mokytoja paprašė papasakoti ką nors apie save ir savo tėvus. Ir šis papasakojo: „Mano vardas Ąžuolas. Mano tėvą sutraiškė ąžuolas.”… Draugams jis pasirodė tikras kelmas, todėl neturėjo nei draugų, nei panos ir iš esmės visas gyvenimas buvo sumautas.  Kodėl sakau „buvo”? O todėl, kad pučiant vėjui Ąžuolui pradėjo vaidentis tėvo aimanos ir jis pasikorė… Ant ąžuolo…

Paskutinis pavyzdėlis irgi ne silpnų nervų skaitytojams. Jeigu jums dar negana romantikos galime vėl eiti pasigrožėti mišku. Auga šimtamečiai medžiai, į plaučius srūva gaivus miško kvapas. Ir štai pamatote mažą gražią voverytę lakstančią ratais aplink jus ir mažąją sesutę. Ji nebaikšti. Stryksi aplinkui, slapstosi už medžių, keliauja kartu su jumis. Tai taip nepaprasta… Būti arti šalia gamtos, susilieti su ja, tapti jos dalimi! Pakeliate galvą pasigrožėti mišku ir staiga išgirstate klyksmą! Atsisukate į mažąją sesutę susiėmusią už pirštuko ir nubėgančią voverytę. Nu ką… Popa yra popa. Pleistriukas visada padės. Truputį paraudo, bet juk viskas gerai! Sesutė linksma, dūksta, pripaišė pilną piešimo sąsiuvinį kaip ji su broliu glostė “glazią vovelytę”. Bent jau pirmą mėnesį…  Po to sesutė nei iš šio, nei iš to pradėjo putotis, bijoti vandens ir nuolat kandžiotis. Tėvai pamanė, kad jai tiesiog anksti prasidėjo lytinė branda. Juk vaikai šiais laikais taip anksti subręsta. Visi tėvai žino kokie būna kaprizingi paaugliai. Juokingiausia dalis būdavo su žibintuvėliu pašvietus tiesiai į akis. Sesutė taip juokingai pradėdavo traukuliuoti, kad mirk iš juoko. Ir daugmaž po savaitės ar tai dešimt dienų ji taip ir padarė. Gaila sesutės… Bet gerai nors tiek, kad vaikiškas karstelis buvo nedidukas ir nebereikėjo samdyti katafalko, nes lengvai tilpo į WV Pasatą, kainavo pigiau. Duobės irgi reikėjo mažesnės, o ir antkapio užteko visiškai mažučiuko… Todėl tėvai išrinko vieną tokį žaismingesnį. Pagal specialų užsakymą gavo voverytės formos antkapį, kad kapinės atrodytų gyvybingiau. Jie gerai pažinojo savo dukrytę. Per paskutinį mėnesį tiek daug girdėję apie voverytę jie tiesiog negalėjo nenupirkti šito antkapio… Palaidojo po ąžuolu, kur buvo daug gilučių ir voveryčių.

Ahaa… Iš tiesų gamta pilna žavesio… Bet visada egzistuoja dvi medalio pusės. Ir nutariau primint antrąją, ant kurios parašyta „made in china”. Kai tą perskaitai, geriau įvertini pirmąją pusę ir visai nesvarbu kaip gražiai būtų ji paauksuota.

Because this is what nature does.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Tai tik dar vienas pastebėjimas iš pilkos kasdienybės. Sunku įvertinti kiek jis teisingas, nes šiais laikais visi labai unikalios asmenybės neturinčios nė vieno minuso. Netgi Paksas sakė, kad kaltas ne jis, o aplinka kalta. Politiką išmanau prastai, bet tai man netrukdo matyti žmonių santykių. Ir štai, mieli vaikai, nebūdamas dideliu politiku noriu iš pat karto pasakyt apie ką norėčiau pakalbėti.. (nes jeigu būčiau politikas, užmigtumėt beskaitydami įžangą, o atsibudę vistiek nesuprastumėt apie ką bus kalba. Nekenčiu politikų.. Bet kalba ne apie juos.) O pakalbėti vis dėlto norėčiau apie pagarbą. (Taip pat nesiruošiu kalbėti filosofiškai plačiai, nes tuomet atsiranda milijonas būdų kaip interpretuoti tą patį žodį.. NORS teisinga interpretacija bus laikomas tik gerbiamo asmens žodis). Nagrinėsim pagarbą siaurąja prasme. Man kolkas dar tėra tik 20 metų (iš tikrųjų 19, bet suapvalinus iki 20 atrodysiu labiau gerbiamas), todėl apie vietos užleidimą autobuse bobutėms kaip pagarbą irgi nešnekėsiu (pačios kaltos, kad paseno). Įdomiausia kalbėti apie jaunus žmones. Nes brendimo laikotarpiu jie visi būna linkę į kraštutinumus, į savęs ieškojimus, barnius su tėvais, kaip antai: „Man nusišvilpt, kad tau jau penkiolika, bet su tokiu trumpu sijonu ir aukštakulniais batais niekur neisi, Petriuk!!!“ Taigi… Kuomet jie paaugliai užsivertę tokiomis problemomis, jie nesusimąsto apie juos vykstančius įvykius ir jų veikimą.
Taip ir nukrypau nuo temos… (nu ir kas?) Norėjau pakalbėti apie pagarbos pasidalijimą jaunimo tarpe. Mokydamasis vidurinėje buvau gan gerbiamas (na ar bent jau man taip atrodė). Bet tokiu tapau ne per vieną dieną (užtrukau pora mėnesių, kol spėjau iš visų pasityčiot). Norint tapti gerbiamu reikia būti įvaldžiusiam vieną iš žiauriausių destrukcinių jėgų – visagalę komunikaciją. (pripažinkit, nuskambėjo grėsmingai, iš karto pakilo pagarbos lygis man). Yra daug posakių pabrėžiančių koks galingas yra bendravimas „moki žodį – žinai kelią“ (protingas jau suprato, kad žinant gerą rusišką triraidį žodį, galima daug ką pasiųsti geru keliu). Šia galia naudojantis galima nesunkiai tapti gerbiamu savo bendraamžių rate.
Taigi tas pastebėjimas apie kurį jau tiek laiko malu šūdą yra toks, kad pirmą kartą grupėje susitikę žmonės, kol vieni kitų nepažįsta, turi vienodai pagarbos. Kadangi dar neteko girdėti vienetų skirtų išmatuoti pagarbai, tai dabar teks jį kaip nors apibrėžti. Tarkim… Kiekvienas dar nespėjęs apsikelti prieš grupę ar ko nors prieš ją apkelti žmogus turi 1 pagarbos vienetą. Pavadinkim jį „vierchu“, sutrumpintai jį žymėsime „vrx“.
Argi taip gali būti? Ar tai tiesa? Kad nepaskęstumėme sausoje pagarbos teorijoje imkim štai tokį pavyzdį:
Susitiko 5 draugai. Tomas, Simas, Rimas, Boleslovas ir Violeta. Vaikinų pagarbos lygis buvo lygus po 1 vrx, tik Boleslovo 0,75 vrx, o Violetos 0,5 vrx. Kodėl Boleslovo vrx mažesnis? Tai šiek tiek keblu paaiškinti… Dėl visko kaltas genetinis paveldėjimas. Kadangi tėvai Boleslovui įdėjo tokį šiais laikais nepritampantį vardą, vadinasi jie nesigaudo laikmetyje, jeigu sugebėjo vaiko gyvenimą sugadinti jau kątik jam gimus įdėdami tokį vardą, kuris tiesiog sukurtas pražūti šiuolaikinėje visuomenėje. Kadangi nesigaudo laikmetyje, vadinasi jie yra nevykėliai. O jeigu jie abu nevykėliai, vadinasi yra nemaža tikimybė, kad ir sūnus paveldės tą nevykėliškumo geną. Žiauru, bet čia tik neklystanti logika. O kodėl Violetos vrx tik 0,5??? O šitas klausimas lengvas. Ji buvo tiesiog buvo baisiai negraži… Visi keturi vaikinai į ją pasižiūrėję pagalvojo „pusė bybio“, štai todėl jos vrx ir lygus tik pusei normalios pagarbos lygio. Tęsiam pavyzdį toliau. Prie kompanijos prisijungė Romas. Ir šito vargšelio vrx pasidarė tik 0,6. Dabar jūs klausiate, o kas negerai su Romu??? Atsakymas taip pat nėra labai sudėtingas. Jis atėjo ir kompanijoje buvo ŠEŠTAS. Nieko nepadarysi… Toks gyvenimas. Ką gi… Nuo šio momento jau esame arti to tikrojo supratimo, kas yra pagarbos srautai?
Kad būtų paprasčiau tą suvokti vėl pasitelksim jau nagrinėtą pavyzdį. Tik šįkart įterpsim dialogą. Ir dialogas buvo toks ir ne kitoks.

Tomas: Iš kur pas tave tokios gražios kojos, Violeta? Gal parduotuvėj pirkai?
Violeta: Aha, pirkau…
Tomas: O snukį tai tikriausiai už grąžą atidavė?

Visi pradėjo juoktis išskyrus Violetą.

Boleslovas: Čia geras… Buvo juokinga..
Tomas: Nu gal ne taip juokingai kaip tavo vardas, bet neblogai.

Vėl visi pradėjo juoktis išskyrus Boleslovą.

Kaip pasikeitė pagarbos lygis? Tomo vierchas išaugo, o anų dviejų sumažėjo.
Tomas tą kartą dar daug tyčiojosi. Jo pagarba išaugo iki 1,75, bet paskui leptelėjo kažką nevietoj ir gavo nuo Simo ir Rimo į snukį. Kadangi Simo ir Rimo vrx sudėjus buvo didesnis už Tomo, tai jam maža nepasirodė… Dabar dar ilgą laiką negalės graužti sudžiūvusios duonos ar mėgautis riešutais.
Čia, gerbiami skaitytojai turėtumėte pastebėti, kad kuo didesnis žmogaus pagarbos lygis, tuo daugiau žmonių ateina jo sudaužyt. Tai irgi naturalus gamtos procesas, kaip kad vykstanti energijos apykaita, kuomet į kitą lygmenį patenka tik dešimtadalis naudingojo produkto, o visa kita išsiskiria su šiluma ir šūdais. Niekuo nesiskiria ir pagarbos srautų sistema. Sumušant gerbiamą žmogų pagarbos gaunama labai nedaug, nes visa kita išsitaško su krauju ir šūdais.
Štai nuo šitos akimirkos jūs turite suprasti, kokia destruktyvi gali būti pagarba. Patyčios lygios pagarbai, pagarba patyčioms, o pagarba ir patyčios valdžiai. Dažnai atsiranda norinčių uždrausti patyčias. Bandoma įdiegti toleranciją. Tačiau patyčios yra natūralus gamtos procesas, kuomet eliminuojami prasčiausiai prisitaikę. Tai gamtos, tai evoliucijos pagrindas – išlieka tik stipriausieji. Todėl tyčiokitės į sveikatą! Toleranciją sugalvojo silpnieji, kurie nesugeba atsikirsti. Todėl jeigu kas nors jus pavadins netolerantišku, galite tuo didžiuotis – turite daugiau šansų išsilaikyti šiuolaikinėje visuomenėje. Netikite? O be reikalo. Geriau apsidairykite. Kiek daug šiais laikais idiotų ir kiek mažai tolerantiškų žmonių. Žinau… Tai jums visiems sunkiai suvokiama. Bet visgi tai tiesa. Kad ir ką aš čia norėjau pasakyti, mielieji mano, bet linkiu jums palenkti tuos pagarbos srautus. Tyčiokitės į sveikatą, būsite įžymūs, gražūs, jūsų žmona numes svorio, vaikai pradės geriau mokytis ir pagaliau pajusit tikrąjį gyvenimo skonį.

Kas kuris nesityčiojo – tas tarytum negyveno“ – (ne)žinomas autorius.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »